Turime labai daug žmonių, kurie nesupranta ir nenori suprasti tikinčiųjų bendruomenės poreikių. Jau ne pirmas kartas – panašias tikintiesiems nedraugiškas nesąmones stebiu jau nebe pirmą kartą. Praktiškai visada, kai tik paskelbiama, kad kažkas bus statoma religijai – bažnyčia, bendruomenės centras, krikščioniška mokykla ar panašiai.
Pradėti reikia jau vien nuo to, kad Pašilaičiai yra didžiulis Vilniaus rajonas, turintis virš 30 tūkstančių gyventojų. Ir gyventojų skaičius auga, plečiantis Perkūnkiemiui, priklausančiam tai pačiai seniūnijai. Gyventojų daugiau nei pvz. Utenoje – apskrities centre. Ir Utenoje bažnyčių yra kelios, net ne viena. Tuo tarpu Pašilaičiuise lygiai nulis! Nė vienos.
Ir kažkas dar drįsta piktintis, atseit, kam reikalinga bažnyčia? Tai įvertinkite gyventojų skaičių, ir įvertinkite tą faktą, kad dešimtis tūkstančių gyventojų turintis rajonas bažnyčios neturi! Atrodo, viskas ir taip turėtų būti aišku ir akivaizdu. Keista, kad ne visiems.
Problema yra žymiai platesnė, neapsiribojanti Pašilaičiais. Visuose sovietmečiu statytuose daugiabučių „komiblokiniuose“ rajonuose, kur gyvena didžioji dalis Vilniaus gyventojų, bažnyčių ilgą laiką nebuvo visai. Sunku tuo patikėti, bet taip – nebuvo. Ateistinė valdžia kryptingai stengėsi išguiti iš žmonių galvų tikėjimą Dievu ir pakeisti jį tikėjimu ideologija.
Bet dabar, ačiū Dievui, jau ne sovietmetis. Galime laisvai tikėti ir reikšti savo religinius įsitikinimus. Sovietinio išsidirbinėjimo ir priverstinės bedievystės klaidos pradėtos taisyti – pastatytos naujos bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse, Pilaitėje, Grigiškėse. Jau planuojama ir Pašilaičiuose.
Tačiau to yra maža. Kur dar Justiniškės, Šeškinė, Fabijoniškės, Baltupiai? Kiek Žirmūnuose bažnyčių? Kiek Karoliniškėse? O ten irgi masė žmonių. Iš kurių dauguma yra tikintys, labai nemaža dalis – ne tiktai tikintys, bet ir aktyviai praktikuojantys.
Ir kaip galima drįsti sakyti: „Yra tų bažnyčių, labai norėsit – pavažiuosit“ (mačiau nemažai tokių „argumentų“). Žmonės, gėdykitės! Nuo kada visi tikintieji iš mikrorajonų privalo lėkti į Senamiestį, Centrą, į kitų rajonų benruomenių bažnyčias? Kas čia nenormalaus – turėti savo bažnyčią savame rajone, prie namų?
Kažkodėl statant kokį prekybos centrą, nekyla klausimas: „o tai kam čia reikia, yra tų parduotuvių, reikės – pavažiuosit“. Kažkaip nemačiau. Nes parduotuvės gi labai gerai, ten fiziniai poreikiai, pamalonina pilvą ir kitas vietas, galima puoštis. Yra dešros, bulvių su akcija, apatinių ir viršutinių rūbų, papuošaliukų ir kitų nuostabių dalykų. Ne, parduotuvių reikia, tai sakralu ir nekvestionuojama! Ten gi akcijos! Ir atrakcijos!
Reikėtų suprasti pagaliau, kad yra šalia jūsų didelis kiekis žmonių, kuriems rūpi ne tik prikimšti pilvą, gražiai apsirengti ir papramogauti. Aišku, aš jokiu būdu nesakau, kad to nereikia – žinoma, kad reikia. Bet šalia to, egzistuoja ir kiti – dvasiniai poreikiai, kurie yra svarbūs tikrai ne mažiau. Ir jie turi būti užtikrinti, ne palikti užribyje, kaip sovietmečiu.
Kiti labai piktinasi, kad reikia darželių ir mokyklų, o čia stato bažnyčią. Taip, reikia darželių, mokyklų, bažnyčių, tų pačių prekybos centrų – visko reikia. Kodėl kažkas turi būti išskirta, kaip „nesvarbu“? Visos visuomenės grupės turi turėti tai, kas jiems būtina.
Nėra nė vienos įstaigos, kuri būtų reikalinga 100 procentų visiems. Net tos pačios mokyklos ir darželiai – ne visi yra vaikai, ne visi jų turi. Degalinės – ne visi vairuoja. Prekybos centrai netgi – gal kažkas auginasi savo daržoves, o mėsos nevalgo. Naktiniai klubai – ne visi ten eina pramogauti. Tautinių mažumų centrai – ne visi priklauso tautinėms mažumoms. Taip, ir bažnyčios – ne visi yra tikintys, ne visi eina į jas, sutinku. Bet jeigu yra pakankamai nemažas kiekis žmonių, kuriems to reikia – reiškia, turi būti!
Labai daug kas galvoja, kad šiais laikais žmonės neina į bažnyčias, kad ten neina jauni žmonės, kad eina tik per šventes. Na jau atleiskite – taip gali sakyti tik tie, kurie yra tolimi religijai ir patys niekada nebūna bažnyčiose.
Nueikite į bet kurią Vilniaus bažnyčią sekmadienį – jos būna pilnos. Netgi paprastomis dienomis būna nemažai žmonių. Ir jaunų šeimų su vaikais.
Dažnai mėgstama sakyti, kad naujos bažnyčios, neva, „baisios“, ir tik senosios bažnyčios yra tikros. Labai panašiai liaudyje mėgstama kalbėti apie bet kokios paskirties modernius pastatus – „oi sĘubas, vėl stiklainis, o senamiestyje tai bent gražu“. Na, nestatys juk 2024 metais, XXI amžiuje, taip pat kaip statydavo Viduramžiais ar Renesanso laikais. Būtų keista, jei dabar statytų kokią gotiką ar baroką. Taip, gražu, bet tai kitas laikmetis. Dabar kitos technologijos, mados ir stiliai. Negalime būti prisirišę prie architektūrinės raiškos, kuri buvo prieš šimtus metų.
Aš sutinku, kad dažnai kaip neigiamas pavyzdys rodoma Viršuliškių J. Matulaičio bažnyčia tikrai išoriškai nėra didelės elegancijos pavyzdys (na, bent man), bet yra tikrai puikių naujų bažnyčių pavyzdžių. Netgi provincijoje – Pabradės efektinga nauja bažnyčia ant kalno, Ignalinos sąlyginai nauja bažnyčia, toje pačioje jau minėtoje Utenoje yra graži nauja bažnyčia – apvali, raudona. Nesąmonė sakyti, kad „dabar viskas negražu, tik seniau buvo gražu“.
Ir dar – „reikia melstis namuose“. Taip, be abejo, namuose reikia melstis. Apskritai melstis mintyse galima bet kur, kur tik kyla poreikis. Bet bažnyčiose vyksta bendros mišios, priimami sakramentai (išpažintis, komunija, santuoka ir t. t.) Visa tai irgi reikia daryti namuose? Taip sakyti gali tik tie, kurie neypatingai išmano apie religiją ir nelabai supranta tikinčiųjų bendruomenės poreikių.
Kai kuriems (jokiu būdu nesakau, kad visiems) ateistams reikėtų išmokti vieno dalyko – gerbti tikinčiuosius ir suprasti, kad jų bendruomenė turi poreikių, tokių kaip naujos bažnyčios. Netikite – jūsų teisė, bet negalima atimti tos teisės iš kitų. Gyvename demokratiškoje šalyje.
Manau, kad bažnyčia Pašilaičiuose tikrai bus, bus ir Karoliniškėse, Fabijoniškėse bei kitur, kur jų dar nėra, bet tikrai yra didelis poreikis. Religija Lietuvoje tikrai labai gyva ir stipri, ir pats asmeniškai tikrai savo jėgomis prisidėsiu prie to, kad ji ir išliktų gyva ir aktyvi – vienas žmogus gal nesutvarkys pasaulio, bet prisidėti prie bendro reikalo tikrai gali.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
