Jūratė Cvilikienė (46 m.) niekada nepirktų labai prabangios transporto priemonės. „Swedbank“ Finansų instituto vadovė įsitikinusi: pasirodymas automobiliu – nebemadingas. Skandinavų šalyse turėti kitokią mašiną, nei turi tavo kaimynai, yra tam tikras išsišokimas. Todėl bankininkei renkantis automobilį svarbesnis tvarumas ir patikimumas. – Kiek metų esate prie vairo? – pasiteiravau J.Cvilikienės. – Vairuoju jau 25 metus. Nesu ta, kuri anksti įgijo vairuotojo pažymėjimą, – tai padariau tik atvykusi iš Šiaulių į Vilnių dirbti. Kai apsigyvenau sostinėje, supratau, kad teks vairuoti, mano darbovietė tuomet buvo prie Vilniaus oro uosto. – Koks buvo jūsų pirmasis pirkinys? – Pirma mašina buvo iš sutaupytų ir pasiskolintų pinigų, tad pirmąją transporto priemonę rinkausi atsakingai. Pamenu, kad buvau net suteikusi jai vardą – vadinau Sone, nes tai buvo „Nissan Sunny“. Tai buvo ištikima mano draugė, nes užsikurdavo spaudžiant ir dvidešimt laipsnių šalčiui, kai neužsikurdavo dalies kolegų automobilių varikliai. Jau teko pakeisti kokius penkis automobilius, bet tai daugiausia susiję su šeimos poreikiais, mat auginame tris vaikus, dėl to reikia rinktis tinkamiausią automobilį, į kurį visi tilptume.